Nauji kompiuteriniai modeliai leidžia manyti, kad gyvybei tinkamų planetų gali būti daug daugiau nei manyta anksčiau.

Mokslininkai sukūrė modelius, padedančius nustatyti planetas, esančias tolimose Saulės sistemose, kuriose galėtų egzistuoti gyvybė.

Gyvybei tinkamų planetų skaičiavimai iki šiol remdavosi tikimybe, kad jų paviršiuje yra vandens. Tačiau naujasis modelis leidžia mokslininkams nustatyti planetas, turinčias požeminio vandens, kuris dėl planetinės šilumos yra skystas. Vanduo yra būtina sąlyga gyvybei egzistuoti.

Planetose, esančiose per arti žvaigždės, paviršinis vanduo išgaruoja ir patenka į atmosferą. Paviršinis vanduo planetose, esančiose toliau nuo savo saulės, virtęs ledu.

Iki šiol laikytasi nuostatos, jog tam, kad vanduo egzistuotų pradžią gyvybei duoti galinčia skystąja forma, planeta turi būti tinkamu atstumu nuo savo saulės – gyvybės zonoje.

Tyrimą atlikęs Seanas McMahonas iš Aberdeeno universiteto teigė: „Tai atstumo nuo žvaigždės ribos, kuriose į Žemę panašių planetų paviršius ne per karštas ir ne per šaltas, kad vanduo būtų skystas. Taigi tradiciškai žmonės sakydavo, kad jei planeta yra

„Auksaplaukės zonoje“, kur nėra per karšta ir ne per šalta, tuomet jos paviršiuje gali būti skysto vandens ir tai gali būti gyvybei tinkama planeta.“

Tačiau tyrėjai pradeda manyti, kad ši teorija yra per daug paprasta. Planetos gali turėti du šilumos šaltinius – tiesioginę šilumą iš saulės ir šilumą, kuri sugeneruojama giliai planetos viduje.

Pro plutą leidžiantis gilyn į Žemės gelmes, temperatūra vis labiau kyla. Net kai paviršius padengtas ledu, vanduo gali egzistuoti po žeme.

„Po Žemės paviršiumi yra reikšminga mikroorganizmų gyvnenamoji zona, besitęsianti keletą kilometrų. Kai kurie mokslininkai mano, kad dauguma Žemės gyvybės gali gyventi šioje gelmių biosferoje“, – teigė tyrimui vadovavęs Johnas Parnellis iš Aberdeeno universiteto.

Taigi universiteto mokslininkai kuria modelius, galinčius numatyti, kurios toli esančios planetos gali slėpti požeminius skysto vandens telkinius bei galbūt nežemišką gyvybę.

„Jei atsižvelgiama į gelmių biosferų tikimybę, tada kyla problema tai suderinti su siauros gyvybės zonos, apibrėžiamos tik pagal sąlygas paviršiuje, idėja“, – aiškino S. McMahonas.

Tolstant nuo žvaigždės, iš jos planetos gaunamos šilumos kiekis mažėja, o paviršinis vanduo užšąla. Tačiau po žeme esantis vanduo liks skystas, jei vidinė šiluma bus pakankamai didelė.

Taigi net ir planeta, esanti taip toli nuo žvaigždės, kad iš jos negauna beveik jokios saulės šilumos, vis tiek po žeme gali slėpti skysto vandens.

„Taigi gyvybei tinkamų planetų bus kelis kartus daugiau“, – tvirtino S. McMahonas.