1960-aisiais nusileidęs į giliausią vietą pasaulyje – Marianų įdubą, 80-ojo jubiliejaus prieš mėnesį sulaukęs okeanografas Donas Volšas (Don Walsh) dalijasi mintimis apie naujausią žmogaus mėginimą šturmuoti 11 kilometrų gelmę – tai bus pirmas žmogaus nusileidimas Marianų įdubon po 50 metų. 2012-aisiais D. Volšo žygdarbį ketinama pakartoti Ričardo Bransono (Richard Branson) povandeniniu aparatu „Virgin Oceanic“.

D. Volšą kalbina „New Scientist“.

1960-aisiais jūs nusileidote ant Marianų įdubos dugno. Ką manote apie kitais metais jūsų pasiekimą vienviečiu „skrajojančiu povandeniniu aparatu“ pakartoti mėginsiančią R. Bransono komandą?

Vienas iš esminių apribojimų – povandeninio aparato viduje dirbsiantis žmogus privalės virtuoziškai sugebėti vienu metu atlikti daugybę užduočių. Svarbiausia yra geri aparato valdymo įgūdžiai. Mokslinio darbo įgūdžiai, mano įsitikinimu, yra antraeilis dalykas. Atlikti viską vienu metu nebus lengva. Be to, mažas povandeninis aparatas pasižymi nedideliu naudinguoju tūriu, riboti bus ir jo energijos ištekliai. „Skraidančio povandeninio aparato“ idėja yra skambi, tačiau ar ji bus veiksminga? Sunku ką nors prognozuoti. Žmonės iš „Virgin“ tai irgi supranta ir įtemptai dirba.

Jūs kartu su okeanografu Žaku Pikaru (Jacques Piccard) Marianų įdubon nusileidote povandeniniu batiskafu „Trieste“. Koks tai buvo aparatas?

Batiskafas iš principo yra povandeninis balionas – analogiškas didelių aukščių balionui. Principas tas pats, tik kryptis – priešinga. Jei turėtumėte progos jį panagrinėti, pamatytumėte, jog batiskafas – gana paprastas aparatas. Jo išradėjas Ogiustas Pikaras (Auguste Piccard) buvo branduolinės fizikos specialistas, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje skraidęs balionais ir pasiekęs aukščio pasaulio rekordų. Buvau skaitęs jo straipsnį apie batiskafą, tad buvau įsitikinęs, jog jo konstrukcija – praktiška.

Kuo ypatingas buvo panirimas į Marianų įdubą?

Esminis skirtumas nuo kitų panirimų – nuosėdos, kurias mes sukėlėme pasiekę dugną. Taip nutinka kiekvieno panėrimo metu, tačiau įprastai sukeltos dugno drumzlės netrukus išsisklaido. O Marianų įduboje taip nenutiko. Vaizdas už iliuminatoriaus priminė pieno tirštumo miglą. Praėjus 20 minučių tapo akivaizdu, jog nuosėdų debesis per tą laiką, kol mes būsime ant dugno, nespės išsisklaidyti. Tad nufotografuoti giliausios vietos Žemėje mums taip ir nepavyko. Vieninteliai fotokadrai, kuriuos mums pavyko užfiksuoti – 11 km gylyje ant vandenyno dugno nusileidusio batiskafo viduje sėdinčio Žako ir mano paties nuotraukos.

Gal vis tik pavyko pamatyti ką nors įdomaus? (Priminsime, jog neseniai mokslininkai paskelbė Marianų dugne aptikę ir nufilmavę kumščio dydžio amebų)

Prieš pat aparatui paliečiant dugną mes pastebėjome plaukiant kažką, kas buvo panašus į suplotą žuvį –į jūrų liežuvį (angl. – „sole“) ar labai mažą otą. Tai buvo labai svarbus pastebėjimas, kadangi tokios žuvys yra ant dugno gyvenantys sutvėrimai. Jei pasitaikė vienas, vadinasi, turėjo būti ir daugiau egzempliorių. O tai reiškia, jog net ir tokiame didžiuliame gylyje tos žuvys randa maisto bei deguonies.

Ar numanėte, jog žmonijai prireiks tiek daug laiko (daugiau kaip 50 metų), kol žygį pavyks pakartoti?

Ne. Kai su Žaku išnirome ir lūkuriavome, kol mus išgriebs iš vandens, šnekučiavomės, kiek praeis laiko iki to momento, kai žmogus dar sykį nusileis į Marianų įdubą. Mūsų spėjimas buvo dveji ar treji metai.

Kokios, jūsų nuomone, okeanų tyrinėjimo perspektyvos per artimiausią pusšimtį metų?

Kadangi dabar ištyrinėta tik maždaug 8 proc. pasaulinio vandenyno, reikėtų koncentruotis į likusiuosius 92 proc. Tikiu, jog tai įmanoma, pasitelkus autonominius bepiločius povandeninius aparatus. Galima įvykdyti labai daug sėkmingų ekspedicijų ir žmogui pasilikus ant vandens.

Donas Volšas – buvęs JAV laivyno kapitonas, okeanografas ir „Virgin Oceanic“ konsultantas, tebesiekiantis pasinerti ir pasiekti giliausias penkių planetos vandenynų vietas. D. Volšas buvo nuskendusio lainerio „Titanic“ tyrimų ekspedicijos narys. Šiuo metu jis – „Tyrinėtojų klubo“ („Explorers Club“) garbės prezidentas.