Vilniaus ir Kauno vadovai jau dešimtmetį nesėkmingai bando pagimdyti savo viešųjų ryšių lovoje pradėtą dvimiestį, bet tampa vis akivaizdžiau, jog iš šio projekto išeis eilinis šnipštas.

Nežinau, kas kaltas dėl nepavykusio projekto – gal nuolatinė merų kaita abiejuose miestuose, gal tylus ir nesibaigiantis ambicijų karas – kas kietesni: kauniečiai ar vilniečiai. Akivaizdu tik tai, jog gera idėja yra sužlugdyta ir demoralizuota.

Tokiame įvykių fone vėl sugrįžtu prie savo pasiūlymo – kurti ne dvimiestį, bet daugiamiestį.

Jau daugelį metų Europos Sąjunga skatina savo šalių narių regionų plėtrą ir valdžios decentralizaciją.

Tam ES skiria pinigus ir per įvairias programas jau yra įgyvendinami projektai, kurie tikrai prisideda prie regionų atskirties mažinimo. Bet realus gyvenimas rodo, kad to yra per maža.

Esu tikra, jog įgyvendinant daugiamiesčio idėją, reikia ministerijas paskirstyti po visus Lietuvos regionus. Tai sudarytų sąlygas nesukaupti valdžios galių viename mieste, ministerijos būtų priartinamos prie žmonių, o žmonės prie ministerijų.

Tuose miestuose, į kuriuos būtų perkeltos ministerijos, padidėtų, sustiprėtų biurokratinės visuomenės sluoksnis, o tai – vis dėlto išsilavinę žmonės. Taip pat taptų gyvesnis to miesto visuomeninis gyvenimas, nes atsirastų institucija, kuri dirbtų ne vienam miestui, kaip pvz. savivaldybės, bet visai Lietuvai. Žinoma, pagyvėtų paslaugas teikiantis smulkusis verslas.

Daugelio įmonių centriniai biurai yra Vilniuje, o įmonės – kituose miestuose. Tie miestai lieka nuskriausti, nes mokesčiai nusėda Vilniuje ir dar turi klausyti, kad gyvena iš sostinės malonės.

Iš Vilniaus iškėlus dalį ministerijų, sostinėje sumažėtų transporto spūstys, oras taptų grynesnis,

Kodėl ministerijos viename regione yra blogai, ilgai aiškinti nereikia.

Visi žino, jog valdžios galių sankaupa vienoje vietoje sudaro palankias sąlygas korupcijai. Iš karčios patirties žinome, jog studentai veržiasi studijuoti į Vilnių, nes ten žymiai didesnės įsidarbinimo ir karjeros galimybės. Jaunimas žino, jog reikia eiti ten, kur sukasi didžiausi pinigai, o jie Vilniuje. Jaunimas kalba, jog dabar, ieškant darbo, jie turi tik dvi galimybes – Vilnių arba Londoną.

Esu tikra, jog žmonių, sugebančių kvalifikuotai tarnauti savo valstybei, yra visoje Lietuvoje. Dabar jie, norėdami dirbti pagal savo kvalifikaciją, priversti važiuoti į sostinę.

Žinoma, ministerjų iškėlimas į regionus sukels didelį kai kurių sostinėje gyvenančių klerkų pasipiktinimą ir taps ministerijų iškėlimo karo pradžia. Ne šiaip sau sakau, kad tai taps ministerijų iškėlimo karo pradžia. Tai puikiausiai parodo pažadėtasis Žemės ūkio ministerijos iškėlimas į Kauną. Kaip jis baigėsi? Ogi – piš.

Užteko ministerijos klerkams painkšti, kad jie nenori, nes jiems bus nepatogu važinėti, ir dingo visas valstybinis požiūris. O Vyriausybė irgi atidėjo tolimesniam laikui ir visu greičiu pirmyn toliau vykdo  valdymo centralizavimą

Beje, tik nereikia pamiršti, kad daugelis klerkų išvykę iš savo miestelių dirbti į sostinę. Perkėlus ministerijas į kitus reigonus ir įgyvendinus daugiamiesčio idėją, daugeliui Vilniaus klerkų atsiranda galimybė sugrįžtų dirbti į savo gimtuosius miestelius, taip prisdedant prie tų miestelių ir visos Lietuvos vystymosi.

Siūlau konkrečius variantus, kur, įgyvendinant daugiamiesčio projektą, būtų galima iškelti ministerijas:

Vilniuje turėtų likti Seimas ir visos institucijos, susijusios su užsienio politika, – Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija, taip pat Vyriausybė.

Kultūros ministeriją siūlyčiau iškelti į senas kultūros ir meno tradicijas puoselėjantį Panevėžį.

Kaunui turėtų atitekti Žemes ūkio (Noreikiškėse) ir Ūkio (LEZ'e) ministerijos. Pagal specialistų gausą, Kaune papildomai tiktų dar ir Sveikatos apsaugos ministerija. Žinoma, ši ministerija puikiai galėtų veikti ir Lietuvos sveikatingumo sostinėje – Druskininkuose.

Klaipėdoje galėtų įsikurti Susisiekimo bei Energetikos ministerijos, Jonavai, apsuptai karinių poligonų, derėtų Krašto apsaugos ministerija.

Šiauliuose galėtų įsikurti Finansų, Marijampolėje –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kėdainiuose galėtų atsirasti  Švietimo ir mokslo,  Alytuje – Vidaus reikalų, o Utenoje – Teisingumo ministerijos.

Manau, jog puikia gamta garsėjančiuose Anykščiuose puikiai derėtų  Aplinkos ministerija.

Jūs paklausite, o kaip dirbs ministerijos, jei jos bus išsimėčiusios po visą Lietuvą, kaip ministrai ir valdininkai komunikuos tarpusavyje?

Atsakymas labai paprastas – deramai išnaudokime interneto galimybes, ir kitos šalys iš mūsų pasimokys, išgarsėsime ne kaip emigrantų, bet kaip modernių technologijų panaudojimo valstybė.

Tai, kaip valdome valstybę dabar, pavadinčiau programos „centralizuosim valdžią kaip prie sovietų" vykdymu. Tai neturi nieko bendra su regionų atskirties mažinimu.

Liūdna, bet tokia totali Lietuvos valdžios centralizacija kai kuriems miestiečiams suteikia moralinę teisę skirstyti tautą į elitą ir “runkelius“. Ar galime tai toleruoti?