Ar įsivaizduojate, kad aukštas pareigas einantis bankininkas po darbo nusirengia kostiumą, įšoka į džinsus, užsivelka marškinėlius ir eina į  prieglaudą pilstyti vargšams sriubos?

Lietuvoje toks precendentas, matyt, prilygtų stebuklui. Tuo tarpu užsienyje savanorystė yra savaime suprantamas dalykas daugeliui pačių įvairiausių profesijų žmonių. Ten savanoriais dirba ir labai turtingi asmenys.

Mūsų šalyje visuomeninėms ir labdaros organizacijoms „už ačiū“ daugiausia talkina moksleiviai, studentai, neįgalieji ir bedarbiai. Tačiau visuomenės  požiūris į šią veiklą po truputį kinta į gerą pusę.

Galbūt moksleiviai, kuriems privalu keletą valandų per mokslo metus skirti savanoriškai veiklai, suaugę patys siūlys savo pagalbą už dyką?

Būtent jaunimas yra bene didžiausias Panevėžyje veikiančių visuomeninių organizacijų ramstis.

Sunkmečiu tarp jų savanorių atsirado dar daugiau. Jaunuoliai, iš arčiau pamatę vargą savo ar  giminų, pažįstamų šeimose, tampa altruistais.

Tuo įsitikinęs ir panevėžietis 23 metų Valentas Rutkauskas, savanoriu dirbantis prie Šv. Juozapo senelių globos namų veikiančioje Betliejaus valgyklėlėje.

„Žinau, kas yra alkis, todėl suprantu tuos žmones, kurie ateina čia pavalgyti“, – sakė jis.

Savanorystė tapo gyvenimo būdu

V.Rutkauskas  „Betliejaus“ valgyklos slenkstį pirmą kartą šių metų pradžioje peržengė ne kaip savanoris, o kaip lankytojas. Vaikinas atėjo lėkštės sriubos, o po mėnesio jau pats ją dalino kitiems.

Šv. Juozapo globos namų darbuotojai tarp didelio būrio bėdžių netruko pastebėti jauną vyruką, nes jis išsiskyrė tiek tvarkinga išvaizda, tiek pabrėžtinai mandagiu elgesiu ir maloniu bendravimu.

Išgirdę sukrečiamą Valento gyvenimo istoriją, jie jam pasiūlė padirbėti valgyklėlėje savanoriu. Esą  ir pats pavalgys, ir kitiems pagelbės.

Jau kuris laikas, kai vaikinui nebėra svarbu, gaus jis ar ne nemokamą lėkštę sriubos, tačiau jis ir toliau „Betliejuje“ dirba savanoriu, ir žada tai daryti ateityje. Net kai studijuos ar susiras nuolatinį darbą.

„Savanoriu tapau atsitiktinai, tačiau netrukus supratau, kad man toks užsiėmimas labai prie širdies“, – kalbėjo vaikinas. Jis  šiemet ketina tęsti socialinio darbo studijas Panevėžio kolegijoje.

V.Rutkauskas, iš pažįstamų išgirdęs klausimą, koks kvailys gali dirbti už dyką, nepyksta. Jis kantriai aiškina,  kodėl žmonės dirba savanoriais.

„Jeigu ir neįtikinu, tai bent priverčiu susimąstyti, kad ne viskas matuojama pinigais“, – sakė jis.

Mokslą metė dėl darbo užsienyje

V.Rutkauskas užaugo A.Bandzos vaikų globos namuose. Į juos pateko vos pusės metų kartu su metais vyresniu broliu ir dvejais vyresne seserimi, kai mirė jų motina. Tėvas nesugebėjo pasirūpinti trimis mažais vaikais. Pasak Valento, jis dabar irgi jau Anapus.

Valentas, kaip ir daugelis vaikų globos namų auklėtinių, įgijo virėjo-padavėjo ir apskaitininko-kasininko specialybes.

Tačiau jaunuolio svajonė buvo tapti socialiniu darbuotoju. Užpernai jis įstojo studijuoti į Panevėžio kolegiją, į valstybės finansuojamą vietą. Našlaitis studentas kas mėnesį gaudavo maždaug 500 litų pašalpą.

Tačiau jau po trijų mėnesių, draugės pavadintas, V.Rutkauskas išvažiavo dirbti į Angliją.
Valentas patikino, kad tai nebuvo spontaniškas poelgis. Pasak vaikino, šioje šalyje dirbo jų draugai, kurie jam ir draugei padėjo susirasti darbą.

„Važiuodami į Angliją, mes buvome tikri, kad iš karto galėsim dirbti“, – pasakojo jis.
Šioje šalyje V.Rutkauskas iš pradžių dirbo gėlių fabrike, paskui – maisto produktų gamybos ir fasavimo gamykloje.

Per aštuonis svetur praleistus mėnesius pusantro mėnesio jis neturėjo darbo. „Sėdėti rankas sudėjus Anglijoje – košmaras. Griebiau bet kokį darbą, kad tik užsidirbčiau“, – sakė jis.

V.Rutkauskas iš Anglijos planavo grįžti, kai susitaupys daugiau pinigų. Tačiau netikėta nelaimė šeimoje smarkiai pakeitė jo planus.

Brolis dar nepalaidotas

Praėjusių metų liepos pabaigoje Valentas gavo žinią, kad  Šveicarijoje žuvo jo brolis. Vaikinas grįžo į Lietuvą. Jis su seserimi planavo kuo greičiau parsivežti brolio palaikus ir palaidoti.

Paskui Valentas ketino grįžti atgal į Angliją.

Tačiau brolio palaikų pargabenimas užtruko kur kas ilgiau, nei jaunuoliai įsivaizdavo.

„Kai sužinojome kainą – apie 10 tūkstančių litų – mus ištiko šokas. Tokių pinigų mes neturėjome, o ir pasiskolinti greitai nebuvo iš ko.

Esu labai dėkingas A.Bandzos vaikų globos namams, kurie mus parėmė finansiškai. Taip pat padėjo giminaičiai. Šiaip taip visi bendromis pastangomis surinkome reikiamą sumą. Šiemet sausį brolio urna su pelenais buvo parvežta į Lietuvą.  Ji iki šiol stovi pas mano seserį Vilniuje.

Nutarėm, kad laidosime tada, kai galėsime pastatyti nors nedidelį paminklą“, – pasakojo Valentas.

Lietuvoje užtrukęs vaikinui Anglijoje darbo nebeatsirado. Važiuoti, kaip jis pats sako, į nežinią, nenorėjo.

V.Rutkauskas nutarė vėl mokytis Kolegijoje, tačiau sužinojo, kad valstybės finansuojamos vietos jau užimtos. Vėliau Valentą susitikusi fakulteto, kuriame jis mokėsi, vadovė apgailestavo, kad jis nesikreipė tiesiai į ją. Pedagogė sakė, kad būtų jam padėjusi.

V.Rutkauskas užsiregistravo Darbo biržoje ir pats pradėjo ieškoti, kur galėtų įsidarbinti. Vaikinas rado skelbimą, kad vienas aukštos klasės viešbutis ieško virėjo. Valentas ryžosi pamėginti laimę ir gavo darbą.

Pasak vaikino, keturis mėnesius, iki Naujųjų metų, jis turėjo iš ko pragyventi. Paskui, po švenčių sumažėjus darbo, buvo atleistas.

Keturi juodi mėnesiai

V.Rutkauskas vėl grįžo į Darbo biržą. Kaip tikino vaikinas, jam bedarbio pašalpa nepriklausė. Taip pat jis neturėjo teisės ir į socialinę pašalpą. 

„Keturis mėnesius praktiškai buvau likęs be jokio pragyvenimo šaltinio. Laimei, šiek tiek sušelpdavo tetos, kartkartėmis kelis litus duodavo sesuo, padėdavo draugė.

Patekęs į tokią padėtį jautiesi tiesiog šlykščiai. Gėda, kad būdamas suaugęs žmogus neturi lito kišenėje, kad mieste negali važiuoti autobusu, nes neturi iš ko nusipirkti bilieto. Pagaliau pyksti ant savęs, kad nuolat galvoji apie valgį“, – prisipažino Valentas.

Miesto Socialinės paramos skyriuje sužinojęs, kad yra valgykla, kur vargšams dalijama sriuba, V.Rutkauskas ryžosi ten nueiti.

Vaikinas neslepia, kad buvo labai sunku peržengti jos slenkstį. Paskui jis dar kurį laiką slėpė nuo bičiulių ir pažįstamų, kad ten lankosi.

„Bijojau, kad pašieps, tyčiosis. Dabar man nė kiek ne gėda pasakyti, kad aš čia valgiau. Juk nė vienas iš mūsų nežinome, kaip kartais gali pasisukti gyvenimas“, – sakė Valentas.

Pavasarį vaikinas buvo susiradęs laikiną darbą, bet ateidavo padirbėti į valgyklėlę savanoriu. Dabar jis dirba Šv. Juozapo globos namuose pagal Darbo biržos remiamą viešųjų darbų programą ir toliau talkina valgyklėlėje.

Užjausti reikia išmokti

Socialinio darbuotojo specialybę ketinantis įgyti vaikinas prisipažino, kad dirbti savanoriu jam įdomu, bet morališkai nėra  lengva. Valentas neslėpė, kad jam sunku suprasti tuos bėdžius, kurie prageria savo pensijas ir pašalpas, o paskui ateina su ištiesta ranka.

V.Rutkauskas sakė neaukojantis prie parduotuvių ir bažnyčių elgetaujantiems raudonnosiams.

„Jeigu labai prašo, pasiūlau nupirkti maisto. Bet tada jie supyksta ir atsisako“, – kalbėjo vaikinas.

Kita vertus, savanorio darbas „Betliejuje“ jį išmokė būti pakantesniu, tolerantiškesniu.
„Su laiku gal nebepyksiu ant girtuoklių, besirausiančių po konteinerius“, – juokavo vaikinas.

Panevėžyje neturi nuolatinių pagalbininkų

„Maisto banko“ prezidentė Deimantė Žebrauskaitė sakė, kad jų organizacijai Panevėžyje nesunku surasti savanorių vienkartinėms labdaros akcijoms, tačiau tokių, kurie talkintų nuolat, nėra.

„Nemažai mums padedančiųjų jaučiasi  darantys paslaugą. Lietuviams dar trūksta supratimo apie nuoseklų savanoriavimą, kai tam tikras valandų skaičius per savaitę ar mėnesį skiriamas pagelbėti kitiems“, – kalbėjo ji.

„Maisto banko“ atstovai šį rudenį žada apsilankyti mokyklose, Panevėžio kolegijoje ir pakviesti jaunus žmones tapti nuolatiniais organizacijos pagalbininkais.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Panevėžio komiteto sekretorė Nijolė Montautienė tikino, kad negali skųstis savanorių stoka.

Pasak jos, sunkmečiu savo pagalbą organizacijai siūlo netgi daugiau jaunų žmonių nei anksčiau. Taip pat ateina padėti ir brandesnio amžiaus asmenų, daugiausia neturinčių darbo, bet nenorinčių sėdėti namuose.

N.Montautienė nesistebi, kad vyresnės kartos žmonės šiuo atžvilgiu mažai aktyvus. Juk jie užaugo ir subrendo tokiais laikais, kai apie savanorystę nebuvo net kalbama.

Darbas už dyką – irgi labai atsakingas

Agentūros „SOS vaikai“ vadovė Marija Zabulionienė sakė, kad jų organizacija turi ir jaunesnio, ir vidutinio amžiaus – 40–50 metų  – savanorių. Tiesa, tarp pastarųjų tik moterys ir tik viena kita dirbanti.

„Mums padėti ateina moksleivių, studentų, neįgaliųjų, darbo neturinčių moterų. Tarp nuolatinių pagalbininkų yra viena mokytoja.

Visi tie žmonės savo laiką skiria kitiems ne todėl, kad neturi ko veikti, o todėl, kad yra altruistai.

Žmonių požiūris į savanorišką darbą tikrai darosi pozityvesnis. Anksčiau prisikviesti savanorių buvo kur kas sunkiau.

Manau, kad nuo mokyklos suolo pradėjusi savanoriauti jaunoji karta užaugs jautresnė kitų bėdoms ir nelaimėms. Žmogui, kad jis ištiestų kitam pagalbos ranką, reikia pačiam daug išgyventi arba prisiliesti prie kito bėdos“, – kalbėjo M.Zabulionienė.

Agentūros vadovė patikino, kad dirbti savanoriu gali ne kiekvienas.  Pasak jos, yra žmonių, kurie dėl savo būdo, charakterio ypatybių negali būti savanoriais.