Knygų mugėje naujausią monografiją pristatantis Šiaulių universiteto profesorius įsitikinęs, kad poezija yra unikalus, laikui nepavaldus dalykas. Tą jis ir bando perteikti savo knygoje „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen". Be to, profesorius vienintelis mūsų šalies lituanistas, pritaikantis griežtus istorinės lyginamosios kalbotyros metodus poezijos tyrinėjimuose. S. Valentas yra įsitikinės, kad humanitariniai mokslai turi būti itin vertinami, nes būtent jie lemia tautos išlikimą erdvėje ir laike.

Kaip pavyko parengti naujausią monografiją?

Naujausias darbas yra Nacionalinės lituanistikos plėtros programos 2009-2015 m. konkurse nugalėjęs projektas. Iniciatyva sulaukė palaikymo ir gavau galimybę realizuoti savo idėjas. O parašyta knyga per labai trumpą laiką – 30 mėnesių (skaičiuojant kartu su išleidimu).

Kam skirta Jūsų monografija?

Knyga skirta poezijos kalbos tyrinėjimui. Manau, pagrindinė jos paskirtis yra padėti studentams. Tačiau platesnė monografijos paskirtis – parodyti požiūrį į poeziją kaip į prasmių jungtį. Knygoje siekiau parodyti poeziją kaip jungiantį dalyką, kai skirtingi, iš pirmo žvilgsnio nesusiję tarpusavyję žodžiai susijungia eilėraštyje virsdami visiškai nauja reikšme.

Kuo šis darbas skiriasi ir kuo panašus į ankstesnius Jūsų tyrinėjimus?

Ankstesnės dvi monografijos buvo plačios, o ši – gerokai siauresnė. Tai tarsi skalpelio pjūvis per poetinius reiškinius. Vis dėlto, net ir ši tema nėra siaura. Turiu mintį parašyti monografiją apie vieną eilėraštį.

Nors tai gali atrodyti keistai, tačiau poezija yra unikalus dalykas. Kaip pavyzdį galima paimti Naująjį Testamentą. Iš pažiūros tai nedidelės apimties knyga, tačiau NT tyrinėjimams skirta begalės knygų. Taip ir poezija, net tas pats eilėraštis gali būti analizuojamas daugelyje mokslinių darbų. Ir visiškai skirtingais aspektais.

Galima sakyti, kad net jei poetai nustotų kurti, moksliniu požiūriu niekas nepasikeistų, poezijos tyrinėjimai nesustotų, gal tiktai pagilėtų, būtų geriau įžiūrimos implicitinės (slaptos) struktūros. Poezija nuostabi tuo, kad ji pereina per žmogų, paliečia jo gelmes, taip pat ir mokslinėje sferoje. Kaip sakė Jurijus Stepanovas, tyrinėdami poeziją mes iš tikųjų tyrinėjame save.

Poezija – vien tik teorinė sritis, ar ir Jūsų laisvalaikio pomėgis?

Turėjau gerą mokytoją prof. Aleksą Girdenį. Jis išugdė daug žymių mokslininkų. Kartą jis pasakė, kad reikia gyventi taip, kad darbas būtų pomėgis, o pomėgis tamtų darbu. Labai teisingi žodžiai.

Tiesa, poezija man taip pat, kaip ir kiekvienam žmogui, skirtinga. Pavyzdžiui, nesugebu tyrinėti moterų poečių kūrybos. Ten esama kažkokių neiššifruojamų supersegmentų, vos pastebimų niuansų,  tačiau moterų poečių (Nijolės Miliauskaitės, Giedrės Kazlauskaitės) kūryba man yra sfinksas.

Kodėl pasirinkote poeziją kaip tyrinėjimo objektą? Kada atsirado susidomėjimas ja?

Poezija susidomėjau dar vaikystėje. Esu laimėjęs Lietuvoje trečią premiją už kūrybą, būdamas dar moksleivis. Laimėjau ir kitų apdovanojimų. Tačiau dabar neberašau.

Negalvojote išleisti poezijos knygą?

Nenoriu eilėraščių sudėti į knygą. Neskaitau ir savo jau parašytų mokslinių knygų...

Poezija šių dienų pasaulyje. Ar ji vis dar svarbi žmonijai?

Nežinome tautos, kuri neturėtų poezijos. Manau, kad poezija skirta apsaugoti kalbai. Išnykus poezijai, išnyks ir kalba.

Ką manote apie poezijos raidą Lietuvoje?

Manau, kad poezija grįžta ten, kur ir turi būti – vėl tampa žodžio menu, o nebeatlieka jai nebūdingų funkcijų. Be abejo, tautos žadinimo funkcija tam tikru metu buvo itin svarbi, tačiau tikroji poezija neturi atlikti jokių gretutinių paskirčių. Tą ir matome šiuo metu.

Poezijos knygų, tiek mūsų poetų, tiek ir užsienio, leidžiama vis mažiau. Kas pasikeitė, kad kadaise graibstytos poezijos knygos nepriklausomoje Lietuvoje neranda vietos?

Poezija yra archajiškas ir subtilus menas. Ko gero nėra šalies, kur ši sritis duotų pelną. Gal tiesiog Lietuvoje trūksta mecenatų. Juk poetams, poezijos leidimui parama itin svarbi.

Manau, reikia didesnės paramos tam, kad poetai populiarėtų. Turi būti rengiami poezijos skaitymai, skatinama kūryba ir t.t. Tik turėdami palaikymą poetai gali plėtoti šią sferą.

Kokius mūsų poetus labiausiai mėgstate pats?

Mano laisvalaikio pomėgiai ir tyrinėjimo objektai sutampa. Labiausiai mėgstu V. Braziūno, S. Gedos, S. Parulskio, A. Marčėno kūrybą. Apie juos kalbu ir savo naujoje monografijoje. Taip pat patinka mažiau žinomas poetas A. Grybauskas.

S. Geda kažkada per paskaitą, skaitytą Šiaulių universitete, sakė, kad mūsų abiejų požiūriai į kalbą ir poeziją sutampa.

Ar Jums ne skaudu, jog humanitariniai mokslai vis mažiau vertinami, nes jie neneša pelno, daug tokius mokslus baigusių žmonių neranda darbo. Gal ši sritis moderniame pasaulyje tampa nebereikalinga?

Manau, kad humanitariniai mokslai yra itin svarbūs. Tačiau jų negalima atskirti nuo kitų mokslų, laikomų tiksliaisiais ar gamtos mokslais. Pvz., poezijai artimiausia neabejotinai ne proza, o matematika – abiejų pagrindą sudaro kūrėjo ar mokslininko vaizduotės gebėjimai, o ne realybė. Antra vertus, organinės chemijos nagrinėjamos struktūros identiškos eilėraščių struktūroms.

Technokratinė visuomenė man primena Babelio bokšto statytojus, kurie buvo itin pažengę inžineriniais, techniniais klausimais, tačiau Dievas, tarsi norėdamas jiems pasakyti, kad verčiau mokytųsi kalbų, neleido pastatyti šio statinio sumaišydamas kalbas. Taigi galima metaforiškai sakyti, kad pats Viešpats įkūrė Šiaulių Humanitarinį fakultetą.

- Kaip vertinate tokį renginį kaip Knygų mugė?

Vertinu gerai. Čia pristatinėju jau antrą kūrinį. Man malonu, kad prieš keletą metų pristatant Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis" leidimą žmonės taip susidomėjo, kad klausė sėdėdami ant grindų. Pati idėja yra gera. Puiku, jog knygų pristatymai būna ir kituose miestuose.