1997 metais baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultetą (kurso vadovas – režisierius Jonas Vaitkus; įgijo muzikinio profilio dramos aktorės kvalifikaciją), R. Samuolytė 2011-aisiais tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės nare, nors kaip kviestinė aktorė pirmą kartą mūsų scenoje pasirodė 1998-aisiais, atlikusi Mergaitės vaidmenį Bernard-Marie Koltèso dramoje „Roberto Zucco“ (rež. Oskaras Koršunovas).

Tarp R. Samuolytės vaidmenų, sukurtų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Heidi („Fundamentalistai“, rež. J. Vaitkus, 2011), Marta („Medžioklės scenos“, rež. Rolandas Atkočiūnas, 2013), Rašytoja; Moteris teatro spektaklyje („Broken Heart Story, rež. Saara Turunen, 2014), Herta („Didvyrių aikštė“, rež. Krystian Lupa, 2015), Dorina („Tartiufas“, rež. O. Koršunovas, 2017), Madlena („Laimės respublikoje“, rež. Mantas Jančiauskas, 2018). Įvairiapusį R. Samuolytės artistinį talentą liudija jos sukurti vaidmenys spektakliuose „Didis blogis“ (rež. Árpád Schilling, 2015), „Durys“ (rež. ir choreogr. Jo Strømgren, 2018), „Respublika“ ir Quanta“ (abiejų rež. Łukasz Twarkovski, 2020 ir 2024), „Soliaris“ (rež. Grzegorz Jarzyna, 2021), „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis, 2021), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2023).

Tarnaitė Herta. Thomas Bernhard, „Didvyrių aikštė“, rež. Krystian Lupa, LNDT, 2015. D. Matvejevo nuotr.

R. Samuolytė yra viena iš pagrindinių Oskaro Koršunovo teatro aktorių. Koršunovas net keliolika metų pagrindinius vaidmenis skirdavo būtent Samuolytei – Lulu („Shopping and fucking“, 1999), Elena („Vasarvidžio nakties sapnas“, 1999), Olga („Ugnies veidas“, 2000), Nataša („Meistras ir Margarita“, 2000), Džuljeta („Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, 2003), Ofelija („Hamletas“, 2008), Maša („Žuvėdra“, 2013) ir kt.

R. Samuolytės kino vaidmenys taip pat tapo įsimintina lietuviško kinematografo dalimi.

Jubiliejaus proga R. Samuolytė maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus, o mintimis apie ją pasidalino teatro ir kino kolegos.

– Kuo šiandiena gyveni, kokios nuotaikos lydi?

– Pilkas dangus ne dėl to, kad saulės nėra. Nors šiandien skaičiau, kad per gruodžio mėnesį sumuštas rekordas – saulės matėme 2,9 valandos. Visi tie pasaulio įvykiai, gaisrai, karas... Tu negali tame burbule būti, teatras tampa priebėga nuo pasaulio dūmų. Kartais galvoji, ar tu turi slėptis, ar turi ką nors daryti? Kai supranti, kad negali, tai rankos nusvyra. Viskas rūke. Sigito Jakubausko, Davido Lyncho mirtys... Fonas toks – nėra daug džiaugsmo. Esi stebėtojo pozicijoje – stebi ir nedalyvauji. O ten, kur dalyvauji, galvoji, ar ne per mažai dalyvauji. Aišku, suprantu, kad gyvenu ir šalia to, už ką turiu padėkoti. Bet pasaulio beprotybė kartais „veržia lanką virš pakaušio“.

– Įsidėmėjau prieš keliolika metų tavo „baimę“ įkliūti į tą patį, ką „jau moku“.

– Gyvenant atsiranda daugiau spalvų, daugiau veidų. Aišku, viduje likau tas pats žmogus. Nesijaučiu, kad aš kažko daugiau išmokstu. Ne dėl to, kad jaučiuosi nieko nemokanti, bet dėl to, kad yra toks procesas, kuris stabiliai nesikeičia. Déjà vu. Gyvenimas nepasiūlo kažko ypatingo, kad tave išsprogdintų... Tokių dalykų gal nėra tiek daug, bet ko mokausi, tai būti tarp žmonių. Tai yra aktoriaus užduotis.

Džuljeta. William Shakespeare, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rež. Oskaras Koršunovas, OKT, 2003. D. Matvejevo nuotr.

– Tau teko pažinti ir dirbti su įvairių kartų ir talentų režisieriais. Ar aktoriaus sėkmė priklauso vien nuo susitikimų su režisieriais, vien nuo pasiūlytų vaidmenų?

– Stengiuosi nieko nelyginti, nes bet koks sulygimas nutrenkia į kontrastų pasaulį. Kažkada a. a. Jūratės Paulėkaitės paklausė, ar turi laisvų dienų. Ji atsakė, kad jos visos dienos laisvos. Kita vertus, visos – nelaisvos. Viskas priklauso tik nuo tavęs; tai, ką darai, darai sau. Aktoriaus profesija – komandinis darbas, tu tame kolektyve labai sergi už konkrečią liniją, konkretų žmogų, konkretų kuriamą pasaulį. Ir tai sukuria tokią atsakomybę ir įtampos laukus, kad spektaklis tampa ypatingai geras. Tame chore kiekvienas aktorius gali būti geras, turėti savo balsą. Esu laiminga, kad užtikau tą laiką, kai mūsų didieji teatro menininkai buvo savo jėgų žydėjime. Premjerų ėjome žiūrėti į skirtingus teatrus. Dabar per daug vis dar panyrame į socialinius aspektus. Šiuo metu teatre man įdomus darbas su kameromis. Daug įdomių dalykų išgyvenu ir šiame laike.

– Kai vaidmenų galerija labai įvairi, ar įmanoma išskirti įdomiausius?

– Taip, yra kertiniai vaidmenys, yra ir „pereinami“. Vaidmenys, kurie įsirėžia, tampa tam tikru posūkiu tavo gyvenime... Labai svarbus buvo Bertos vaidmuo Jono Vaitkaus režisuotame Augusto Strindbergo „Tėve“ (1997). Visam gyvenimui įsirėžė net scenos kvapas. Po šio vaidmens mane pastebėjo Jūratė Paulėkaitė ir nuvedė pas Oskarą Koršunovą, kuris ruošėsi statyti „Roberto Zucco“. Vaidmuo „Tėve“ man atvėtė daug galimybių: OKT prasidėjo visa galerija – „Ugnies veidas“, „Romeo ir Džuljeta“... Kokie bebūtų vaidmenys – dideli ar maži, jie augina širdies raumenį, ir visi šie vaidmenys turi teisę gyventi. Ir dabar kuriu vaidmenis, kurie mane sukioja į puses, į kurias noriu žiūrėti, kurios man įdomios, kurios jaudina. Tie vaidmenys, tai – Merė Dainiaus Gavenonio režisuotoje „Laisvėje“ ir Mama Ana „Mamoje“, kurią pastatė Kirilas Glušajevas.

Pastaruoju metu po tam tikros pertraukos atsirado nemažai kino vaidmenų. Tai tokia gera atsvara. Man patinka ištrūkti iš teatro dėžutės. Atsiranda gera apykaita, susitinki su naujais žmonėmis... Tuomet pasiilgsti teatro. O pasiilgti teatro man patinka, tuomet tu smalsesnis daraisi. Pradeda kraujas greičiau tekėti... Mano gyvenime pradėjo kilti nauja banga, ir staiga viską nutraukė pandemija. Tuomet pakibo klausimai: ką aš veikiu gyvenime, kam reikalinga mano profesija, ką aš daugiau galiu veikti? Prisidėjau prie maisto išvežiojimo žmonėms, kuriems reikėjo padėti, o bevežiojant supratau, kad noriu vaidinti. Buvo tokios svarstyklės – nauji vaidmenys kine, teatre, ir staiga – tyla. Per pastarąjį dešimtmetį įvyko daug kilimų ir nemažai dužimų. Aš labai vertinu tuos smūgius. Kai po jų atsitiesi, dar kartą įsimyli į tai, ką darai arba visa tai naujai įvertini. Kai atimama žemė iš po kojų, po kurio laiko tą stovėjimą žymiai prasmingiau įvertini.

Rašytoja. „Broken Heart Story (Sudaužytos širdies istorija)“, dramaturgė ir režisierė Saara Turunen. LNDT, 2014. D. Matvejevo nuotr.

– Šiuolaikinis žiūrovas reaguoja į viską. Panašu, kad aktoriai pasimeta, nesuprasdami, kas gerai teatre, o kokio teatro reiktų atsisakyti.

– Teatre niekaip nepriprantu prie telefonų skambučių. Tai – ne tragedija, bet mane tai išmuša iš vėžių. Aš pati dirbu su savimi, siekiu nukenksminti telefoną, nes atrodo, kad tai – vienintelis šaltinis, kuris tau gali suteikti informaciją, kurios tau visai nereikia.

– Kaip švęsi savo gimtadienį?

– Eisiu į kiną – į filmo „Pietinia kronikas“ premjerą. Labai džiaugiuosi. Per pastarąjį laiką net keli mano vaidmenys – mokytojos. Per savo gimtadienį vaidinsiu lietuvių kalbos mokytoją. Matematikos mokytoją jau suvaidinau trumpo metro filme „Tušinukas“ ir išsivadavau nuo persekiojusių matematikos neišspręstų lygčių košmarų. Pagalvojus, kiek dar košmarų galiu numalšinti, pavyzdžiui, chemijos, fizikos...

– O svajonės?

– Apie konkrečius vaidmenis negalvoju, o su kai kuriais menininkais-režisieriais norėčiau padirbėti. Man labai svarbu, su kuo. Įdomu, kai tave kažkas uždega, į tą laužą įmeta malkų, o kažkas pasirūpina, kad tas laužas neužgestų. Tai yra geroji chemija, kuri kolboje sumaišo gero spektaklio eliksyrą. Be bendro cheminio elemento sumaišymo aš, kaip vienas elementas, nieko nereiškiu.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu įdomių režisierių!

Režisierius Oskaras Koršunovas:

Rasa tapo mano teatro mūza. Pasirodžiusi kaip maža mergaitė „Roberto Zucco“, kur repavo „Aš laiminga-nelaiminga“, vėliau tapo visų mano svarbiausių spektaklių ašimi. Niekada nemaniau, kad tokia neegzaltuota aktorė ir moteris taps mano kūrybos mūza. Rasos fenomenas tas, kad ji gali būti ne tik savimi, bet ir kitu. Priartinti prie savęs kitą ir suvaidinti jį organiškai, kaip save patį, o žiūrovui sukelti tam kitam empatiją. Tai yra didžiausias aktoriaus talentas. Tai ji moka geriausiai. Todėl ji tapo ne tik OKT veidu, bet ir svarbiausia Lietuvos aktore. Aš jai dėkingas už tą patirtį ir pažinimą, kurį ji man suteikė kartu skverbiantis į tokius vaidmenis, kaip „Shopping and Fucking“ Lulu, „Vasarvidžio nakties sapno“ Elena, „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ Džuljeta, „Hamleto“ Ofelija, „Žuvėdros“ Maša ir kitus.

Nuostabiausia tai, kad nei išoriškai, nei kūrybiškai ji savo žingeidžia kūrybine dvasia nė kiek nepasikeitė nuo to, kai pirmą kartą įžengė į profesionalią sceną kaip maža laiminga ir kartu nelaiminga mergaitė iš „Roberto Zucco“.

Moteris. „Liudijimai“ (pagal Ukrainos moterų pasakojimus), rež. Oskaras Koršunovas, LNDT, 2022. D. Matvejevo nuotr.

Aktorė Dalia Michelevičiūtė:

R. Samuolytė – viena įdomiausių ir stipriausių savo kartos aktorių. Labiausiai joje žavi konkretumas ir atsidavimas darbui. Ji labai konkreti, dėl to ji puikiai išjaučia ir tekstą, ir maksimaliai vykdo visus režisierių nurodymus, patarimus. Po to visada perleidžia per savo širdies ir galvos prizmę, sukurdama nuostabius vaidmenis. Mano pirmasis susitikimas buvo „Roberto Zucco“, kur vaidinome seseris. Oskaras mums pasiūlė grumtynes: sesuo tarsi stumia seserį, – nuo to prasidėjo scena. Esmė – ne grumtynėse, o tame, kad scena prasidėdavo nuo veiksmo, o ne vien nuo teksto. Tai buvo labai įdomu. Rasa tuomet buvo jauna, žavi, karšta ir labai energinga. Vėliau puikiausia partnerė buvo ir „Carmen“ (choreogr. Anželika Cholina“, 1998), ir „Romeo ir Džuljetoje“. Jai būdingas scenos konkretumas. Rasa – ne iš tų aktorių, kurie abstrakčiai išgyvena sceninį jausmą, ji visą laiką labai konkrečiai žino, ką daro. Labai protinga aktorė, todėl šalia jos negali meluoti, ir ji tave grąžina į dabartį. O tai – labai svarbu. Tą jos tikrumą neseniai galėjau pajusti „Scanoramos“ skaitymuose prieš filmą „Franzas Kafka. Nuostabus gyvenimas“. Pasiilgom ir pakalbėjom, kaip būtų smagu susitikti kokiame nors įdomaus režisieriaus darbe.

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė:

Rasa, kaip kolegė, mano širdy užima ypatingą vietą. Apie jos talentą, unikalumą, darbštumą, profesionalumą nekalbėsiu, nes tai mes matome, tai – akivaizdu. Noriu papasakoti apie savo pirmus susitikimus su Rasa. Jonas Vaitkus statė „Sapną“ (1995), kuriame užėmė beveik visą tuometinį Akademinį dramos teatrą, savo abu aktorių kursus – vyresnį ir jaunesnį, kuriame mokėsi Rasa. Gerai prisimenu, kai spektaklio pabaigoje būdavo repas pagal puikią Antano Kučinsko muziką, o mes buvome sustatyti eilėmis – nuo didžiausio iki mažiausio. Aišku, mes abi su Rasa – neaukšto ūgio, todėl atsidūrėme gretimose linijose. Aš pati scenine ekspresija negaliu skųstis, bet, kai pasukau galvą ir pamačiau mažą žmogeliuką taip ekspresyviai, tiksliai ir energingai repuojantį, besijausdama vyresne kolege (šešiais metais, be to, jau – ne studentė), pasisukau ir sakau: „Vaikeli, ramiau, ramiau...“ Toks buvo mano pirmas susitikimas su Rasa. Jau tada supratau, kad ji labai įdomi aktorė, todėl nuėjau pasižiūrėti jų kurso diplominio spektaklio „Karalius Ūbas“, kur Rasa atliko Ūbienės vaidmenį. Tame spektaklyje tikrai pamačiau ugnies liepsną su jos pačios ugniniais plaukais. Tada Rasa ypač mane sužavėjo: šoka, dainuoja, puikiai vaidina... Nuo to laiko mūsų kūrybiniai keliai vis persipina. Visada stebėjausi jos aistra, atsidavimu, net perfekcionizmu. Ypač ryšku buvo, kai Košunovas statė „Roberto Zucco“.

Visada džiaugiuosi, kai mums lemta susitikti spektakliuose, kai pamatau jos pavardę paskirstymų sąrašuose. Mes kartu ir nemažai gastroliavome. Vienos iš pirmųjų gastrolių buvo Venecijoje su „Roberto Zucco“. Kartu gyvenome. Dabar visai neseniai su „Fossilia“ važiavome į Paryžių. Kelionėse mes daug bendraujame, nes sutampa mūsų norai, kada eiti į parodą, o kada – į parduotuvę.

Rasa yra iš tų kolegių, kuriai galiu pasiskambinti bet kokiu klausimu. Mes netoliese viena nuo kitos ir gyvename, tad prieš keletą metų prasilenkdavome sportuodamos prie Neries. Dabar nebeprasilenkiame, nes sportuoja, turbūt, tik Rasa.

Mieloji Rasa, kai atšvęsi savo penkiasdešimtmetį, skambinsiu Tau ir užsirašysiu į Tavo „Valios“ kursus, nes mano valia sportui išblėso. Noriu palinkėti sveikatos, kuri padėtų būti laimingai, o kūryboje linkiu, kad Tu nustebintum pati save, nes mus, žiūrovus, Tu tikrai nustebinsi.

Ofelija. William Shakespeare, „Hamletas“, rež. Oskaras Koršunovas, OKT, 2008. D. Matvejevo nuotr.

Aktorius Rytis Saladžius:

Aktorinio meistriškumo studijas (1992–1997) su sustiprintu muzikiniu paruošimu baigėme pas dėstytoją Joną Vaitkų. Nors ne tiek daug scenoje mums pasitaikydavo vaidmenų- partnerysčių, tačiau įsimintinos „Vasarvidžio nakties sapno“ repeticijos. Tai buvo mūsų magistrinis darbas. Mes vaidinome jaunuolius, vis kažką įsimylinčius. Jie užburti elfų žiedadulkių... Jų meilė kinta: kai vienas įsimyli, kitas nebemyli, ir atvirkščiai. Ilgai negalėjome surasti sprendimo. Iš pradžių „žaidėme“ su įvairių dydžių sagomis ir pro jų skyles pravertais siūlais. Repetuojant toliau, mums su Rasa netikėtai po ranka pasitaikė kažin kokia tuščiavidurė, faneros plokštėmis aptraukta lenta, ir mes pradėjome per ją viską spręsti. Ta lenta virto durimis, stogu, siena, bure, padėklu, tam tikru laikikliu, plaustu, sala, tinkančia santykių aiškinimuisi. Beje, kiti kolegos tuo pat metu iš kažkur iškapstė triskart didesnę panašią lentą ir ją taip pat naudojo etiudui. Šios scenos su lentomis nulėmė viso spektaklio ateitį: pamatė Oskaras ir nusprendė, kad lentų turi būti daug. Taip ir susikūrė spektaklis, su kuriuo mes sėkmingai apvažiavome pusę pasaulio.

Vaidinti su Rasa – ir dovana, ir iššūkis, nes visais atvejais įvyksta tvirtas sukibimas. Iš partnerio ji reikalauja tiek, kiek pati įdeda į vaidmenį. Po spektaklių su kolegomis ji labai atidžiai aiškinasi visus nesklandumus, bando suprasti, ką galima būtų patobulinti, kad scena pasiektų maksimalų skambesį.

Visada labai šilta ir malonu, kai Rasa po premjeros, kurioje pati nevaidina, pasidalina savo įžvalgomis apie vaidmenį, mintimis apie spektaklį. Toks kolegiškas, visiškai neformalus, dėmesys yra labai svarbus profesine prasme, skatinantis pajusti bendrystės džiaugsmą.

Aktorius Gytis Ivanauskas:

Galvojant apie Raselę, pirmiausia suvokiu, kiek daug ji reiškia mano gyvenime! Dar būdamas aštuoniolikmetis pradėjau repetuoti „Ugnies veidą“. Kai praėjo dar tiek pat, o tai reiškia, pusė mano gyvenimo, kai man buvo trisdešimt šešeri, šį spektaklį baigėme vaidinti. Tai reiškia, kad Rasa užėmė lygiai pusę mano gyvenimo. „Ugnies veide“ ji vaidino mano seserį. Santykis ir bendravimas išliko iki dabar. Jis tęsėsi ir buvo regimas net taip neseniai vaidintame „Soliaryje“... Vis atsikartoja tie brolio ir sesers, mūsų teatrinės šeimos santykiai. Kažkas visam gyvenimui įsirėžė į širdį. Rasa man yra ir sesuo, ir mokytoja. Iš jos aš gavau labai daug. Galbūt nei „Ugnies veidas“, nei pirmas mano gyvenimo vaidmuo nebūtų sukurtas be Rasos ir visos nuostabios „Ugnies veido“ kūrybinės grupės. Šis spektaklis pagimdė mūsų Romeo ir Džuljetą „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“, vėliau – „Soliarį“. Tai – kažkokie užkoduoti brolio ir sesers ryšiai, išlikę iki dabar. Tikiu, kad mes dar suvaidinsime kokį nors gražų duetą, o gal ir ne vieną. Todėl gimtadienio proga Raselei linkiu dar vieno gražaus dueto su Gyčiu Ivanausku!

Irène Joliot-Curie. Joanna Bednarczyk, „Quanta“, rež. Łukasz Twarkowski, LNDT, 2024. D. Matvejevo nuotr.

Kino kritikė Neringa Kažukauskaitė:

Kaip ir į teatrą, taip ir į kiną Rasa atėjo labai ryškiai ir įsimenančiai. Jos debiutas – nedidelis Mergaitės vaidmuo režisieriaus Valdo Navasaičio ilgametražėje juostoje „Kiemas“ (1999) – tapo tikru atradimu. Stambūs planai tiesiog pulsavo iš aktorės sklindančia emocija. Filmas pateko į Kanų festivalį, į programą „Dvi režisierių savaitės“, ir pati atsimenu, kaip po premjeros ten buvo klausinėjama ir domimasi, kas ta jauna aktorė, kur ji dar vaidina.

Rasai pasirodžius ekrane, tapo aišku, kad jai lemtas „romanas“ su kino kamera. Ji – ta aktorė, kurios organiką, grožį, jausmingumą kamera itin jautriai ir išraiškingai fiksuoja.

Pirmas Rasos pagrindinis vaidmuo kine – Vika filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007), kurį režisierius Algimantas Puipa sukūrė pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną. Daug narsos iš aktorės pareikalavęs darbas – suvaidinti moterį, kuri neturi emocinio savisaugos jausmo, neria į savo jausmus, visai negalvodama, kur jie nuneš. Šiaurės šalių festivalyje Ruane už šį vaidmenį Rasa su Nele Savičenko pasidalino geriausios aktorės prizą.

Epizodinius, bet labai svarius prasminius akcentus filme turinčius vaidmenis, aktorė suvaidino režisierės Linos Lūžytės filmuose. „Amžinai kartu“ jos sukurtos socialinės darbuotojos skleidžiama ramybė nors trumpam sujungia rietenų išdraskytą šeimą. Tiesmuka Zita „Pilyje“ į sumaištingą pagrindinių herojų gyvenimą įneša taip reikalingo aiškumo ir paprastumo. Įsimintinas jos herojės – mamos ir mokytojos – vidinis virsmas ekstremalioje situacijoje trumpame filme „Tušinukas“ (rež. Adas Burkšaitis, 2024).

Du svarbiausi Rasos vaidmenys pastarojo meto lietuvių kine – Veronika „Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis, 2020) ir Miglė filme „Paradas“ (rež. Titas Laucius, 2023), abu įvertinti „Sidabrine gerve“. Į savo herojes ji itin subtiliai ir natūraliai „sudeda“ tiek žmogiškų savybių, kad neįmanoma jų nesuprasti ar nepatikėti jomis.

Rasos vaidmenys kine atskleidžia didžiulę aktorės meistrystę ir įtaigą. Manau, kad dar ne vienas Rasos vaidmuo kine mus nustebins.