„Dėl J. Krikštaponio dalyvavimo žydų ir kitų civilių žudynėse istorikams nėra abejonių. Ir čia reikia dėti tašką“, – teigė instituto XX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius.

Jis ketvirtadienį dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės, Lietuvos istorijos instituto, Ukmergės žydų bendruomenės inicijuotoje diskusijoje dėl J. Krikštaponio asmens ir biografijos.

Buvęs Vyčio apygardos vadas Ukmergėje yra įamžintas ir gerbiamas kaip pokario laisvės kovų dalyvis, tuo metu istorikai teigia nustatę jo dalyvavimą Holokauste.

Su apdovanojimais paskubėta

M. Pociaus teigimu, klaida padaryta, kai išsamiai neištyrus J. Krikštaponio biografijos imtasi jo įamžinimo ir pagerbimo.

1996 metais Ukmergėje jo garbei pastatytas paminklinis akmuo, jo vardu pavadinta aikštė, 1997 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Dalia Kuodytė suteikė kario savanorio statusą, 2002 metais prezidentas Valdas Adamkus, atsižvelgęs į tuometinio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus teikimą, po mirties jam suteikė pulkininko laipsnį.

„Žinoma, nei Krašto apsaugos ministerija, nei Prezidentūra neturėjo išsamios informacijos. Pasitikėta (Genocido – BNS) centro teikimu, kuris tuomet neatliko J. Krikštaponio biografijos tyrimo ir nieko nežinojo apie jo veiklą karo metais“, – teigė istorikas.

Pasak jo, 2013 metais LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas atliko tyrimą ir pirmą kartą viešai paskelbė, kad J. Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse Baltarusijoje.

Taip pat pagrįstai galima teigti, kad J. Krikštaponis 1941 metų spalio 10 dieną vadovavo antrajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir spalio 16 dieną Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėse.

Papildomą archyvinį tyrimą 2020 metais atlikęs M. Pocius tvirtino, kad istoriniai tyrimai parodė, jog antrasis pagalbinis policijos batalionas 1941 metų spalio–gruodžio mėnesiais daugiau nei 15 Baltarusijos vietovių sušaudė per 15 tūkst. žydų. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos.

Be to, 1941 metų spalio ir lapkričio mėnesiais maždaug šešių akcijų metu batalionas sušaudė daugiau kaip 2 tūkst. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių.

„Antrojo bataliono buvusių policininkų parodymų, kitų šaltinių kritinė analizė leidžia pagrįstai teigti, kad 1941 metų spalio–gruodžio mėnesiais kapitonas Juozas Krikštaponis ir leitenantas Nikodemas Reikalas pakaitomis ėjo antrojo bataliono antrosios kuopos vado pareigas“, – ketvirtadienį sakė istorikas.

„Taip pat pagrįstai galima teigti, kad J. Krikštaponis 1941 metų spalio 10 dieną vadovavo antrajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir spalio 16 dieną Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėse“, – tvirtino jis.

M. Pocius atmetė teiginius, kad J. Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes tris mėnesius kalintas gestapo. Anot jo, įkalintas jis buvo vėliau, kai jau gyveno Lietuvoje.

„Kad J. Krikštaponis tuo metu ėjo kuopos vado pareigas mini devyni skirtingi liudytojai“, – tvirtino jis.

Istorikas taip pat atmetė prielaidas, jog Holokauste ir pokario laisvės kovose dalyvavo du skirtingi žmonės panašiomis pavardėmis.

„Deja, J. Krikštaponio atvejis nėra vienintelė centro ir Prezidentūros padaryta klaida dėl partizanų istorinio atminimo. Kario savanorio statusas ir pulkininko laipsnis buvo suteiktas ir apygardos vadui Antanui Baltūsiui, apie kurį taip pat yra archyvinių duomenų, bylojančių apie jo dalyvavimą Holokauste“, – sakė M. Pocius.

„Žinant, kad anksčiau nebuvo išsamiai tiriamos biografijos, yra nemaža tikimybė, kad klaidos dėl kario savanorio statuso, karinių laipsnių suteikimo ir apdovanojimų buvo padarytos ir dėl kitų partizanų ar jų vadų, kurie galėjo dalyvauti Holokauste bei kitose civilių žudynėse. Todėl galima kalbėti apie buvusias sistemines istorijos politikos klaidas“, – tvirtino jis ir pasiūlė Ukmergės valdžiai demontuoti paminklinį akmenį J. Krikštaponiui.

Kėlė klausimus dėl tapatybės

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Audrius Skaistys tvirtino, kad istorikų tyrimų nepakanka, dar neatsakyta į visus klausimus apie J. Krikštaponį.

Jis atkreipė dėmesį, kad vienuose šaltiniuose jis minimas kaip Krikštaponis, kituose vadinamas Krištaponiu.

„Dokumentuose fiksuota, kad yra ir du vardai, vienas yra Juozas, kitas – Jonas, ir du tėvavardžiai, vienas yra Karolio, kitas – Jono sūnus“, – sakė A. Skaistys.

Anot jo, nurodomi ir skirtingi kariniai laipsniai.

„Daugiausia dokumentuose minimi – leitenantas, vyresnysis leitenantas, nes jis kaip ir kariavo ne tik Lietuvos kariuomenės, bet, pasirodo, buvo instruktorius ir Raudonosios Armijos iš karto po okupuotos Lietuvos. Vėliau yra prielaidų, kad jis buvo ir trečios kariuomenės narys, tai yra kaip apsaugos bataliono narys ir nacistinės Vokietijos kariuomenės karininkas. Istorijos institutas teigia, kad yra teikimas jį pakelti į kapitonus, tik neaišku, ar tas teikimas realizuotas“, – teigė A. Skaistys.

Jis taip pat minėjo, kad dėl neaiškumo pavardėje keistas prezidento dekretas, kuriuo J. Krikštaponiui suteiktas pulkininko laipsnis.

„Nenoriu savęs apgaudinėti ir apsigauti, bet kol nebus atsakyta į šituos klausimus, atsakymai į kitus klausimus gali būti šiek tiek antraeiliai“, – sakė nevyriausybinės organizacijos atstovas.

Anot jo, dėl J. Krikštaponio egzistuoja du naratyvai, vienas – teigiamas, kaip partizanų vado, kitas – neigiamas.

„Žinome, kad tai yra prezidento Antano Smetonos sūnėnas. Jo gyvenimo vertinimas yra pozityvus. Jis išgelbėjo vietinės kaimo bendruomenės narius nuo nacių represijų. (...) Nuo pirmų savo pasitraukimo į pogrindį dienų tapo vadovaujančiu asmeniu, prieš žūtį buvo Vyčio apygardos vadu“, – tvirtino A. Skaistys.

„Kitas naratyvas kuriamas galbūt siekiant diskredituoti laisvės kovas ir ypač jų vadus. Teigiama, kad jis buvo uolus vokiečių pagalbininkas“, – sakė jis.

Ukmergė ieško atsakymo

Ukmergės mero Rolando Janicko teigimu, tokiais klausimais, kaip J. Krikštaponio, būtinas atviras pokalbis be išankstinių nusistatymų.

„Kraštietis Juozas Krikštaponis yra tapęs ne tik miesto ir rajono bendruomenės susiskaldymo simboliu, tačiau dažnai minimas kaip ir visos Lietuvos nenoro aiškintis sudėtingo laikmečio aplinkybes pavyzdys. Ar dar turime vilties, jog įmanoma rasti bendrą susitarimą tarp tragiškų įvykių aukų ir pasiaukojančios kovos dalyvių?“ – ketvirtadienį sakė meras.

Jis vylėsi, kad pradėtas diskusijų ciklas padės rasti atsakymus ir apsispręsti dėl paminklinio akmens Ukmergėje likimo.

„Tikiuosi, kad Ukmergės pasirinktas kelias gali tapti pavyzdžiu, jog įmanoma išvengti išankstinių nuostatų, o remtis faktais, diskutuoti apie sudėtingą laikmetį, nežmoniškus iššūkius ir pasirinkimus, kai kartais jie visi būdavo sudėtingi“, – kalbėjo R. Janickas.