Patyrusi žoliautoja

Kaišiadoryse gyvenanti Jurgita be galo džiaugiasi bundančia gamta ir sode jau besikalančiais gėlių daigeliais. Metas netrukus bus ir apie lauko darbus galvoti, į sodą važiuoti, kur mama, Jurgitos padedama, sodina žolynus, kurie vėliau pinami į verbas.

Praėjusių metų pabaigoje knygą "Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas" išleidusi tautodailininkė žodžio kišenėje neieško ir su meile kalba apie pirmuosius pavasario ženklus.

"Upelė tokia pagerėjusi: kelis kartus greičiau bėga, žolių plaukais jos pakrantėse vanduo vinguriuodamas teka... Kur balčiau, labai ryškiai atsidengia prilukštentų saulėgrąžų, putinų sėklų, stirnų spiručių pėdsakai. Taip gražiai uogos nulestos – tik šakelės styro. Zylės plunksnelės draikosi – ir katinas buvo alkanas. Su pavasariu visus!" – netveria džiaugsmu.

Atgaiva: tau­to­dai­li­nin­kė J.Trei­ny­tė pa­va­sa­rį pasi­tin­ka vis su nau­jo­mis ver­bo­mis.

Vilniaus dailės akademijoje fotografiją studijavusi Jurgita mažai ką bendro turi su šia specialybe. Visas jos gyvenimas susijęs su žolynais ir visokiomis grožybėmis iš lauko bei sodo žolynų. Tai ir žolių skulptūros iš džiovinto šieno, verbos, puokštės, žolynų atvirukai.

"Kadangi esu diplomuota fotografė, tai sykį šovė mintis sudėlioti paveiksliukus iš įvairiausių žolių, gėlių, lapų ir juos nufotografuoti. Į talką pasikviečiau Žiežmarių kultūros centro floristikos būrelio vaikus, kuriems vedu užsiėmimus. Drauge pridarėme visokiausių paukščiukų, gyvūnų, gamtos vaizdelių... Buvo kur kas įdomiau, nei tradiciškai klijuoti džiovintus augalus. Išėjo visai smagi darbų serija", – dalijasi prisiminimais Jurgita.

Moko visus norinčius

Kasmet, pasibaigus rudens darbams sode, Jurgita drauge su mama imasi rišti verbas. Ir ne tik. Ilgais žiemos vakarais smagu verti šiaudinius sodus, skutinėti margučius, karpyti tradicinius lietuviškus karpinius.

"Paskui, būdavo, per Kaziuką ar Velykas viską parduodame ir vėl laukiame vasaros, kad galėtume žolynų žiemai prisiruošti", – pasakoja tautodailininkė, tradicinių lietuviškų amatų paslaptimis besidalijanti visur, kur ją pakviečia. Kad ir į Kauną, VDU Botanikos sodą, kur praėjusią vasarą visus norinčius mokė rišti verbas.

Naudinga: Ka­ziu­ko mu­gė Jur­gi­tai leis­da­vo ne tik par­duo­ti ver­bas, bet ir pasisemti įkvė­pi­mo nau­joms.

Jurgita prisimena, kad dažnai šaunių idėjų naujoms verboms pasiūlydavo ir patys Kaziuko mugės lankytojai. Tai mažų paukščiukų paprašydavo nupinti, tai kiškučių ant verbų viršugalvių pritupdyti.

"O vieni kauniečiai panoro margučių ant pagaliukų, kad galėtų juos ant artimųjų kapų nunešti ir įsmeigti", – prisimena Jurgita, nerimaujanti, kad šįmet turbūt reikės verbas paštu siųsti. Tik kaip – juk susitrins, žolynai nubyrės... Be to, dar nuo pernai turi daug likusių verbų: išparduoti sukliudė koronavirusas.

"Visą žiemą verbų nerišau – ūpo nebuvo. Bet šiandien, pavasario saulei į langus pašvietus, toks įkvėpimas užėjo, taip užsimaniau pirštus pamiklinti, kad ėmiau ir nupyniau tris didžiules verbas. Įsmeigiau prie namų į dar užsilikusią sniego pusnį", – džiaugiasi radusi būdą pradžiuginti aplinkinius.

Gražiausios – gamtos spalvos

Paklausta, kaip tą tradicinę verbą pačiam namuose susirišti, J.Treinytė aiškina, kad visų pirma reikia turėti džiovintų žolynų. Arba važiuoti į floristikos reikmenų parduotuvę. Tik per karantiną kažin ar dirbs?

"Tokiu atveju telieka įjungti fantaziją, internete panaršyti ir iš popieriaus tokią verbą su vaikais pasidaryti", – linksmai sueiliuoja.

Fantazija: iš žo­ly­nų Jur­gi­tos ran­ko­se gims­ta ir at­vi­ru­kai, ir paukš­tukai, ir ne­tgi mar­gu­čiai.

Paklausta, kokius augalus pati verboms naudoja – natūralius ar dažytus, – tautodailininkė prisipažįsta, kad patys gražiausi jai natūralūs, gamtos teptuku išmarginti žolynai. Sykį pabandė juos dažyti – nepatiko. Nusprendė, kad užteks ir to ryškumo, kurį gamta teikia.

Kad gražiai vasaros žolynai sudžiūtų, Jurgita suriša juos į puokšteles ir kabina kur nors tamsioje vietoje aukštyn kotais. Ant saulėtos palangės džiovinti nerekomenduoja – saulės šviesa išblukins spalvas.

Tautodailininkė dalijasi patirtimi, kad graži verba bus tuomet, kai vienai eilei naudosite ryškias gėlytes, o kitai – visai nematomas. Nes jei verbą komponuosite vien iš ryškių – nebus gerai. Kaip mėgsta sakyti rišėjos, kiekvienas augalas turi savo vietą ir spalvą.

"Man labai patinka ryškiai geltoni šlamučiai, vadinamosios katpėdėlės – skinu juos pušynuose, prie Neries. Dar – balti anafaliai, mėlynos levandos, trapieji žydrūnai, rožinės ir ryškiai bordinės kraujažolės, bitkėslės, motiejukai, rugių varpos, dygieji bandreniai, spalvotieji šlamučiai ir kitokie sausučiai", – vardija verbų rišėja, apgailestaujanti, kad džiovinant beveik neįmanoma išsaugoti ryškiai raudonos spalvos.

Pavasario saulei į langus pašvietus, toks įkvėpimas užėjo, taip užsimaniau pirštus pamiklinti, kad ėmiau ir nupyniau tris didžiules verbas.

Tarp tradicijų ir naujovių

"Visoje Lietuvoje dominuoja kadaginės verbos, o Kaišiadorių krašte yra tradicija į verbą įrišti keletą jau sprogstančių medžių pumpurų šakelių – gluosnių ar kačiukų", – pasakoja Jurgita, dažnai savo verbas atgaivinanti žaliomis lukmedžio, kukmedžio, kadagio šakelėmis.

Šiuo metu bando daryti ne tradicines volelines, bet kiek naujoviškas verbas. Juokais vadina jas vaikiškomis. Kodėl? Nes puošia visokiais iš šiaudų rištais paukščiukais ar ant verbos užtupdytais arkliukais. Žmonės stebisi, klausia, ar čia iš tiesų verbos.

"O kodėl gi ne? – linksmai atšauna. – Juk sausos žolytės surištos!" Dar mėgsta daryti plačias saules, išpintas pagal lietuviškus kryžius. Vadina jas prieverpstėmis arba gyvybės medžiais ir aiškina, kad seniau, kai moterys kaime verpdavo vilną, naudodavo tokias labai gražiai išdrožinėtas lentutes vilnos kuodeliams prismeigti. "Tos mūsų dabartinės verbos labai primena tas drožinėtas lentutes, prieverpstes", – juokiasi pašnekovė.

Jurgita ir šiandien sako žinanti žmonių, kurie bažnyčioje šventintą verbą užkiša už kokio nors šventojo paveikslo, taip sau ir namiškiams sveikatos linki. O seniau kaime ir tvartas būdavo smilkomas kadagių verba, kad gyvuliai nekristų, sveiki būtų. Verbas nešdavo ir į tas vietas, kur gyvulius ganydavo, – pamiškėse, paraistėse. Mat ten gyvatės mėgdavusios šliaužioti.

"Netgi verbos siūlas, ir tas turi žmogų sveikatinančių galių, – tikina verbų meistrė. – Jei skauda nugarą – galima jį rišti ant juosmens. Jei ravint pavargsta riešai – galima tą siūlą kaip apyrankę apsivynioti – skausmas kaipmat atslūgs."

Sudeginti verbas galima tik per Pelenų dieną. Tačiau nemažai žmonių jas kolekcionuoja. "Pažįstu Kaune, Žaliakalnyje, vieną moterį, kurios veranda pilna verbų. Kasmet ji įsigyja vieną ar kelias naujas", – pasakoja kūrėja, siūlanti praėjus metams ir apie naują verbą pagalvoti, nes senoji jau bus sudulkėjusi.

Nuo skulptūrų iki sodų

Jurgita riša ne tik verbas, bet ir nedideles žolines skulptūrėles. Jos gyvūnai – žirgeliai, elniai, paukščiai, žalčiukai – reikšmingi baltų pasaulėžiūros simboliai, kadaise naudoti ir baltų papuošaluose.

Kiekvienas iš jų turėjo savitą mitologinę reikšmę. Buvo tarsi totemas, kurios nors žmogui svarbios srities globėjas. Štai kodėl žmonės, siekdami gyvenimo ir pasaulio gerovės, pasitelkdavo gyvūnų atvaizdus savo kasdienėje buityje. Ypač Jurgitos mėgiamas arkliukas, – pagamintas iš šiaudų gniūžtelės. "Arklys lietuvio žemdirbio pasaulėjautoje – vienas iš reikšmingiausių gyvūnų", – aiškina ji.

Koks šienas tinkamas tokioms skulptūroms? Minkštas ir sausas. Nes, jei skulptūrą bandysite rišti iš žalių lapų, – vidus gali supūti.

Jurgita sako, kad senovės lietuviai tokių šiaudinių skulptūrėlių nedarydavo – tai tik šių dienų tautodailininkų pramanas. Kas kita – šiaudiniai sodai, kuriais lietuviai puošdavo namus prieš Kalėdas, Velykas ar kitas svarbias šventes. "Sodai, kaip ir margučiai, – tikina Jurgita, – yra mūsų tautinio paveldo dalis."

Sodo trikampė forma siejama su kalno, dangaus ir žemės jungties simbolika. Ji atitinka universalią Pasaulio medžio schemą. "Aš paprastai darau sodus dviejų piramidžių formos – viena viršuje, kita apačioje. Tai tarsi dangus ir požemis, o per vidurį – žemė... Esu įrašiusi pamoką, kaip juos gaminti. Kam įdomu, pažiūrėkite Žiežmarių kultūros centro puslapyje", – kviečia visų tradicinių amatų meistrė, besidžiaugianti, kad karantino metu žmonės pradėjo jais labiau domėtis.

Gydomųjų žolelių negaili

Savo sode Jurgita auginanti augalus ne tik verboms pinti, bet ir sveikatai taisyti: "Nėra tų vaistažolių daug. Iki gydymo augalais man toli toli."

Kartais pasitaiko, kad kas nors paprašo kokių nors žolelių arbatai. "Kaipgi nenuveši! Pastarąjį kartą vaistažolių vežiau į Ruklos senelių namus, iki karantino ten dirbau kartą per savaitę. Liepžiedžių, čiobrelių, gauromečio, pūslelių, katpėdėlių, žemuogių lapelių, mėtų, melisų, medetkų... Bandėme patys su seneliais pasidaryti fermentuotos arbatos. Duok Dieve jiems visiems sveikatos: mat girdėjau, kad ir ten buvo koronavirusas įsisukęs", – pasakoja buvusi senelių namų darbuotoja.

Jurgita primena: jei kas norėtų pasidomėti daugiau apie tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimą, ji mielai pagelbėtų. Nes tam išleido ir knygą.

"Apie tokios knygos leidimą svajojau jau nuo Dailės akademijos laikų. Kai darbų ir nuotraukų tiek daug prisikaupia, gaila tą savo ilgų metų triūsą vėjais paleisti. Norisi su tais, kam iš tiesų rūpi senieji lietuvių amatai, patirtimi pasidalyti", – atsisveikina Jurgita Treinytė-Jorė.