Atsitiktinis išradimas

Norint papasakoti apie baltašonių padangų atsiradimą, reikėtų sugrįžti beveik pusantro šimto metų atgal ir pradėti mūsų istoriją nuo kelių garsių pavardžių, kurios tikrai yra žinomos kiekvienam auto-moto technikos vairuotojui. O tiksliau, reikėtų pradėti pasakojimą nuo specialios gumos rūšies, kurią 1839 metais atsitiktinai sukūrė išradėjas Charles Goodyear‘as. Šis ponas, kažkaip netyčia ant karštos viryklės numetęs gabalą kaučiuko, sumaišyto su siera, atrado gumos vulkanizacijos procesą.

Mat prieš šį Goodyear‘o atradimą, tuometiniai gumos gaminiai buvo tiesiog nepatvarūs ir greitai netekdavo savo formos bei dalies vertingų savybių. Ko gero, nelabai būtų smagu avėti guminiais kaliošais, kurie nuo vasaros karščio ištižtų, o nuo žiemos speigo subyrėtų! O jeigu rimtai, tai Goodyear‘o atradimas tuo metu padarė esminį perversmą pramonėje, suteikdamas galimybę iš natūralus kaučiuko gaminti kokybiškus gumos dirbinius, įskaitant ir tuometinio transporto padangas.

Pneumatinė naujovė

Taigi, ši pono Goodyer‘o 1844 metais užpatentuota vulkanizuota gumos masė ir buvo naudojama padangų gamyboje. Tik tuometinės padangos nebuvo tokios, kokias dabar matome kasdieniame gyvenime. Jos daugiau priminė paprastų vežėčių ratų apkaustus,  apmautus ne metalu, bet ištisinėmis gumos juostomis. Tokia „padangų“ gamybos technologija buvo naudojama iki tol, kol vienas galvotas vyrukas susiprato ant ratlankio pritvirtinti ne vientisą gumos juostą, bet guminę žarną. Ne tik ją pritvirtinti, bet dar į tą žarną pripūsti oro. Tai va, tokiu būdu buvo išrasta pirmoji pneumatinė padanga.

Pirmasis pneumatinės (pripučiamos) padangos patentas buvo įregistruotas 1846 m. škotų išradėjo Roberto Williamo Thomsono vardu. Deja, dėl gamybos proceso brangumo šis išradimas tuo metu nebuvo įdiegtas ir ilgainiui pamirštas. 1889 m. škotas Johnas Boydas Dunlopas sukūrė ir pagamino dviračiui skirtas pneumatines padangas, kurios puikiai pasiteisino. Gaminys buvo toks puikus, kad, praėjus metams po pristatymo, žinomas dviratininkas Willie Hume, įrodydamas „Dunlop“ pneumatinių padangų pranašumą, laimėjo dviračių lenktynes Airijoje, o paskui ir Anglijoje.

Netrukus po dviračių atėjo eilė automobiliams. 1895 m. prancūzai Andre ir Edouard’as Michelinai, dalyvaudami Paryžiaus–Bordo lenktynėse, pirmieji panaudojo pneumatines padangas savo automobiliui. Beje, abu broliai tikrai neatrodė naujokai padangų versle, nes 1989 m. jau buvo įkūrę „Michelin“ kompaniją (Compagnie Générale des Établissements Michelin).

Evoliucija: laikui bėgant keitėsi ir juostelių storis, ir spalva. / Gamintojo nuotr.

Ryšis su spausdintuvais

Dar viena, tada dar mažai žinoma kompanija „Continental Tire“ 1904 m. pristatė pirmąją pasaulyje automobilių padangą su raštuotu protektoriumi, kuris žymiai pagerino jos technines savybes, susijusias su paviršių sukibimu, stabdymo keliu ir stabilumu posūkiuose.

Maždaug 1912 m. (kituose šaltiniuose nurodomi 1910 m.) nutiko labai reikšmingas baltasienių padangų atsiradimo istorijos įvykis. Iki tol automobilių ir kitokios technikos padangos buvo ne juodos spalvos. Skirtingai nuo informacijos, randamos lietuviškame internete, pirmosios padangos buvo pilkšvai baltos spalvos, kuri dėl aplinkos ir laiko poveikio tik šiek tiek patamsėdavo.

Tik nemanykite, kad beveik prieš 100 metų ir daugiau baltos padangos buvo automobilio statuso išraiška ar mada. Baltos gumos padangos buvo natūralaus kaučiuko vulkanizavimo proceso padarinys, kurio metu pagaminta padanga įgaudavo kaučiukmedžio dervos – baltą – spalvą. Ir tai neskaitant to, kad gumos vulkanizavimo procese buvo naudojamas cinko oksidas, dar labiau išbalinantis padangos gumą.

2,5 tūkst. – tiek eurų kainuoja tarpukariu pagamintą automobilį papuošti naujomis baltašonėmis padangomis.

Maždaug nuo 1912 m. „B. F. Goodrich“ kompanijai padangų gamybos procese pradėjus naudoti cheminę medžiagą – techninę anglį, dar  vadinamą suodžiais, padangos pakeitė savo spalvą. Ši medžiaga – juodos spalvos anglies cheminis junginys, panašus į tą, kuris dabar naudojamas spausdintuvuose.

Tiesą pasakius, išradimu šio įvykio negalėtume pavadinti, nes istoriniai faktai rodo, kad pirmųjų užuominų apie suodžių įmaišymą į vulkanizuotą gumą galima rasti dar XIX a. pabaigoje. Jau 1904 m. britas Sidney Charlesas Mote, dirbdamas Londone įsikūrusioje įmonėje „India Rubber Company“, savo eksperimentais įrodė stiprinantį suodžių poveikį vulkanizuotai gumai. Beje, šią įmonę vėliau nupirko ta pati „B. F. Goodrich“ kompanija.

Suodžių nauda

Techninė anglis gumai suteikė daugiau elastingumo, tvirtumo, atsparumo šalutiniams fiziniams poveikiams ir trinčiai. Tai buvo be galo svarbu dėl prastos tuomečių kelių būklės ir trumpo baltų padangų tarnavimo laiko.

Suodžiai – dirbtinė medžiaga ir jos gamyba buvo gana brangi, todėl taupumo sumetimais pradžioje suodžių dėdavo ne į visą gumos masę, bet tik į padangos protektorių, t. y. į tą padangos dalį, kurį liesdavosi su kelio danga. Šitaip pagamintos padangos apačia būdavo juoda, o šonai – balti. Taigi taip visiškai natūraliai ir atsirado pirmosios baltašonės padangos.

Dėl to jų ir pavadinimas lietuviškai turėtų skambėti ne padangos baltu kraštu ar baltu bortu, o baltašonės padangos.

Ilgainiui atpigus suodžių gamybai, šio pigmento buvo dedama jau ne tik į padangos protektorių, bet tolygiai į visą gumos masę ir visa padanga tapo juoda. Svarbu, kad tai buvo daroma ne estetiniais sumetimais, bet dėl praktinio būtinumo. Anglies prisodrinta guma būdavo tampresnė, ilgaamžiškesnė ir praktiškesnė, nes ant juodos padangos nesimatydavo įbrėžimų ir nešvarumų.

Pažanga: taip atrodė pirmoji Johno Dunlopo pneumatinė padanga. / „Wikipedia“ nuotr.

Laimėjo juodoji mada

Atėjo laikas, kai juodosios suodinos padangos galutinai išstūmė baltašones. Maždaug nuo 1920-ųjų beveik visų JAV gaminamų automobilių padangos jau buvo juodos, o baltašonės tapo labiau prabangos atributu.

Nors jos buvo gerokai brangesnės už juodas, bet mažiau atsparios smūgiams, temperatūros pokyčiams, svarbiausia – nebemadingos.

Norint likti viršūnėje, reikėjo sugalvoti kažką naujo. Todėl baltoji padangų sienelė buvo tobulinama ir jau vėliau tapo baltos gumos juosta, kuri gamybos proceso metu buvo įlydoma į šoninę juodos padangos pusę. Baltos juostos plotis, bėgant metams, tai didėjo, tai mažėjo. 1925 m. padangos balto šono plotis svyravo maždaug 3,75–4,00 colio (9,52–10,16 cm), o jau prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, 1940 m., jo plotis buvo sumažėjęs iki 3 colių (7,62 cm).

Iš dalies tai atsitiko dėl paties automobilio ratų mažėjimo. Mat, mažėjant padangai, automatiškai kito ir balto šono dydis ant jos.

Sugrįžo tik trumpam

Nors didžioji dauguma tarpukario automobilių pro gamyklų vartus išriedėdavo juodomis padangomis, prestižiniai ir prabangūs limuzinai buvo išimtis. Ir ne tik jie.

Norint padabinti savo automobilį, baltašonių padangų buvo galima papildomai užsisakyti jau pačioje gamykloje arba pas bet kurį padangų pardavėją. Taigi prieškariu, 1930–1940 m., baltašonės padangos pamažu sugrįžo į rinką ir tapo gero skonio ženklu.

Ilgai tai nesitęsė, nes, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, prabanga ir grožis užleido vietą taupumui, praktiškumui ir masinei gamybai. Baltašonės padangos buvo užmirštos kaip nereikalingas atributas ir jau niekas net galvoti negalvojo, kad jos vėl kada nors pasirodys rinkoje.

Kad ir kaip būtų keista, praėjus vos keleriems metams po karo, baltašonės padangos vėl suspindo visu savo grožiu. Maždaug apie 1948-iuosius, apvalėjant kėbulų formai, beveik kiekvienas JAV automobilis vėl puikavosi baltumu spindinčiais ratais. Iš juodomis tradicinėmis padangomis apautų automobilių liko tik specialiųjų tarnybų transporto priemonės ir rinkoje pigiausiai kainuojantys modeliai. Drąsiai galima teigti, kad maždaug nuo 1948 m. iki 1970 m. besitęsiantis pribloškiantis baltų padangų populiarumas buvo jų gyvavimo aukso amžius.

Baltos juostos plotis padangoje turėjo tendenciją mažėti ir svyravo maždaug nuo 3 colių (7,62 cm) iki 2,25 colio (5,71 cm). Beje, apie 1950-uosius pats populiariausias padangų balto šono plotis JAV buvo 2,75 colio (6,98 cm).

Pigu: juodos spalvos padangos buvo būdingos pigesniems modeliams ir specialiųjų tarnybų transporto priemonėms. / Klubo „Klasika“ nuotr.

Naujas įvaizdis

Kintant kėbulų dizainui, keitėsi ir baltašonės padangos. 1960 m., išnykus ovaliniam ir pradėjus dominuoti kampuotam automobilių stiliui, buvo pristatytos naujo tipo padangos. Naujiena buvo, kad baltoji padangos juosta nuo padangos vidinio krašto perkelta į šono vidurį ir jau nebesilietė su ratlankiu.

Nuo 1962 m. tokio stiliaus padangos buvo pradėtos gaminti masiškai ir baltos šoninės juostos palaipsniui virto tik 1 colio (2,5 cm) pločio juostele. Tai dar nebuvo pabaiga. Juostelės plotis buvo mažinamas tiek, kad apie 1970-uosius susitraukė vos ne iki batų raištelio storio ir vargu ar ją jau buvo galima įžiūrėti padangos kontūre. Gali būti, kad vien dėl šios priežasties buvo pradėtos dėti dvi, o paskui net ir trys juosteles primenančios linijos. Beje, juostelių spalva irgi keitėsi. Pradedant nuo klasikinės baltos, jų spalva mainėsi į mėlyną, raudoną ir geltoną. Beveik tuo pačiu metu su šiomis plonytėmis juostelėmis konkuravo ir ant padangų atsiradę balti arba spalvoti gamintojo logotipai ir užrašai.

Netrukus, apie 1970-uosius, padangų spalvoti užrašai surado savo gerbėjų – sportinius automobilius ir visureigius, o siaurosios juostelės transformavosi į klasika tapusią 3/4 colio (1,9 cm) arba 7/8 colio (2,2 cm) pločio vienos juostos baltašonę padangą.

Taupumo sumetimais pradžioje suodžius dėdavo ne į visą gumos masę, bet tik į padangos protektorių.

Eros pabaiga

Tokio stiliaus baltašonės padangos dar buvo naudojamos maždaug iki XX a. pabaigos, bet jau nebebuvo masiniu vartojimo produktu ar mada. Šiais laikais baltašonės padangos – didžiulė retenybė. Jų galima išvysti tik ant motociklų, dviračių ir senovinių automobilių ratlankių.

Nors, bėgant metams, baltašonės padangos beveik išnyko, tačiau jos vis dar gaminamos ir dabar. Žinoma, nuvykę į automobilių aptarnavimo centrą, jų nerasite, bet nesunkiai galite ten jų užsisakyti.

Kita galimybė – įsigyti pačiam internetu. Žinovai rekomenduoja interneto svetainę cokertire.com, nes joje yra didžiausias padangų pasirinkimas ir pagal automobilio pagaminimo metus, ir pagal jų ratų dydį. Tai ne vieninteliai kriterijai, kurie lemia baltašonių padangų kokybę ir kainą. Dar reikėtų pasirinkti baltos juostos plotį, padangos rūšį (radialinę ar diagonalinę), vienpusį ar dvipusį baltą šoną, protektoriaus raštą ir pagaliau – gamintoją. Brangiausios yra žinomų kompanijų „Firestone“, „Michelin“ ir „BF Goodrich“ padangos.

Senovinį automobilį, pagamintą tarpukariu, papuošti naujomis baltašonėmis firminėmis padangomis kainuoja daugiau nei 2,5 tūkst. eurų. Klasikinio automobilio – šiek tiek pigiau – virš 1,5 tūkst. eurų. Beje, klasikiniams automobiliams pasirenkant kiniškas ar kitų šalių abejotinos vertės baltašones padangas galima žymiai sutaupyti. Radialinės, vieno colio (2,5 cm) pločio baltos juostos padangos, pagamintos tose gamyklėlėse, kainuos ne ką daugiau kaip dabartinės jūsų automobilio juodos padangos.

Specialistai pataria – lankydamiesi senovinės technikos parodose ne tik įvertinkite pačius istorinius eksponatus, bet būtinai atkreipkite dėmesį ir į jų padangas.

Technologija: taupumo sumetimais pradžioje suodžius dėdavo ne į visą gumos masę, bet tik į padangos protektorių/Gvido Petrėno nuotr.